Maltos bišonų kilmės istorija


   Maltos bišonas, arba Maltezė, yra viena seniausių Europoje natūraliai susiformavusių mažų šunų veislių. Ši veislė minima normanų, romėnų, graikų ir finikiečių istoriniuose šaltiniuose. Deja, veislės kilmės tiksli vieta iki šiol nenustatyta. Spėjama, kad balti nedideli šuneliai atsirado Viduržemio jūros regione. Juos į laivus kaip žiurkių gaudytojus imdavo jūreiviai. O kad Maltos bišonai būtų kilę iš Maltos salos, irgi galutinai neįrodyta. Mat anksčiau visos Viduržemio jūros salos buvo vadinamos Melitos vardu, o vienas pirmųjų šių šunų pavadinimų yra lotyniškas Canis Melitaes. 

   Manoma, kad į Kiniją šiuos žavius padarus laivais pirmieji atgabeno finikiečiai. Būtent čia šie šuneliai   praleido „tamsiuosius“ ankstyvosios Europos amžius. Bėgant laukui, Maltezių kraujo įliejo kitoms šunų veislėms, kad šios pagerėtų, o pačios Maltezės išliko nepakitę.

   Bet grįžkime prie Maltos salos. Senajame pasaulyje tai buvo stambus prekybos, laivybos ir kultūros centras. Jos geografinė padėtis unikali – prie Maltos susibėga trijų kontinentų vandens keliai. Ir nors tai sala, ji niekada nebuvo izoliuota. Vadinasi, viskas, kas atsirasdavo Maltoje, greit pasiekdavo kitus žemynus. Taip atsitiko ir su šios salos šuniukais. Šiandien jie Maltoj, rytoj - laive, plaukiančiame į Egiptą. Dailius padarėlius visur vertino dėl gero būdo, mažo ūgio ir elegancijos. Buvo laikai, kai tarp Maltezių ir aukso dėjo lygybės ženklą. Jos tapo pasiturimo gyvenimo simboliu. 

   Graikų filosofas Aristotelis rašė:  „Maltezė - kaip baltas debesėlis, plaukiantis dangumi“. IV-V a. pr. Kristaus gimimą Maltezes tapė, lipdė skulptūras, kūrė joms odes, daugiausia radinių iš graikų, ir romėnų laikų.

  Maltos bišonai greit rado gerbėjų ir senovės Egipte. Fayum vietovėje rasta jų buvimo įrodymų (600-300 m. prieš Kristų radiniai). Mat   pasiturintys egiptiečiai parveždavo šių šuniukų haremuose nuobodžiaujančioms savo mylimosioms. Tais laikais Maltezes naudojo gydymo tikslais – šunelį guldydavo ant skaudamos vietos. Kadangi tokias procedūras mėgo moterys, gyvūnėlius praminė komfortiškaisiais šuniukais. Maltezė pirmoji iš šunų pelnė „Fad Dog“ - žavaus šuns vardą. Jas vadino „Roman Ladies Dog“, „Comforter Dog“, „Spaniel Gentle“, „Maltese Lion Dog“, „Lap Dog“, „Maltese Terrier“, „Shock Dog“, „Melitae Dog“, „Ancient Dogge of Malta“. Šiems žavingiems šuneliams pritiko ir „Italijos perlo“, „Moterų deimančiuko“ vardai.

   Į Didžiąją Britaniją – profesionalios kinologijos šalį – Maltezės atvežtos karaliaujant Henrikui VIII. Jos tapo mylimiausiais karalienės Elžbietos I, o netrukus ir kitų didikų šuneliais. Šunyčius maitino delikatesais iš paauksuotų dubenėlių, puoselėjo jų kailį, elgėsi ypač pagarbiai. Elžbietos I laikais jas vadino „Lap Dog“ - glėbio (sterblės) šuniukais. Jas tapė, apie jas rašė eiles. Asmeninis karalienės Elžbietos I gydytojas Dr. Johannus Caius rašė: „Maltezės – viena iš aukštuomenės mėgiamiausių šunų veislių. Šie mažiukai  suteikia damoms daug malonumų ir linksmybių. Miegodamos damos, juos pasiguldo tarp krūtų. Keliaudamos karieta, laiko ant kelių“.

   Iš Didžiosios Britanijos Maltos bišonai mikliai pasklido po Europos didikų rūmus – gal todėl tebevadinami šunų pasaulio aristokratais...

Nuo XIX a. vidurio Jungtinės Karalystės šunų parodose jos visada sulaukdavo išskirtinio dėmesio. Dauguma JAV laikomų maltesių protėviai – iš Anglijos. Į JAV pirmi šunys atkeliavo XVIII a. pabaigoje. Pirmasis Maltos bišonas buvo parodytas Vestminsterio parodoje (JAV) 1870 metais. Jungtinių Valstijų šunų veislės knygoje 1888 m. įrašytos pirmos maltesių kalytės – SNIPS ir TOPSY.

Straipsnio autorė – M. Jankauskienė.

2004 Šilkinė Pusnis. Visos teisės saugomos. UAB "Pikselis"